Liepa

Aukšta lig vieversio,
stora it pirkios kiemas, apjuostas mišku,
dar nepavargusi vis ošia liepa
net savo mirtį, išsivijus iš sapnų.

Vis glostau ją
it duoną suraikytą,
į Vilnių kulbėmis parvežęs,
ir prašau:
— O Dieve, parašyk eilėraštį ranka aukščiausia,
žvaigždėtą gabalą dangaus viršūnėje įsegęs.
Te nors vaizduotėje dar bus šventa
gražių gražiausia liepų liepa mano.