Aš norėčiau, dangau, kad kiekvieną
tu palaimintum savo ranka,
bėga šuoliais, risčia mūsų dienos,
mūsų naktys po tavo skraiste.

Kiekvienam kad po saulę į širdį,
po žvaigždyną į sielą meldžiu,
tuos žodžius vienas Viešpats tegirdi
ir apgobia pasaulio medžiu.

Šakose jo sušvitęs sietynas,
lapuos gieda gyvi angelai,
lietūs alkstančią žemę gaivina,
ir visiems toj paunksmėj gerai.

Tai gerai, kad ir mes lyg jo šakos,
ir mumis srūva jo gyvata,
kad krūtinėse plaka ir plaka
kraujas vienas kaip žemė gimta.