Dar vis prisimenu
ir niekada aš nepamiršiu
tų žibančių žvaigždžių,
kurios, mane matydamos,
džiaugdavos gyvenimu.

Aš pasiilgstu tos šilumos,
kuri mane apgaubdavo,
kai liūdesys ir vaikiški kaprizai
ašara man išriedėdavo.

Aš dar jaučiu,
kaip švelnios bangos
mano galvą glosto
ir tiesų kelią man nurodo.

Širdy sunku,
kad tik prisiminimuos aš tave galiu sutikti,
bet pažiūrėjęs į žvaigždes, šiltą ugnį ir gaivinančias jūros bangas,
dėkoju tau, mama, už akimirkas šiltas.