Mintis gyvybę audžia
žodžio, veiksmo, riksmo,
kurie iškart į dangų šauna
ieškoti savo tikslo.

Ko tu, jaunasis Don Kichote,
kovoji su malūnais?
Nes tik tada klaidas supratę
gyvename mes kaip galiūnai.

Kas gimsta, tas ir miršta —
šioj žemėj vieta laikina,
todėl nereiktų tapti užmarštinga
būties ar egzistencijos kalba.

Išganymo prašyti
neverta man ir tau,
nes jį suras kiekvienas,
tereiks palaukt ilgiau.

Kaip ąžuolas šakokis,
kaip jūra bangas kelki,
nerimki ir skrajoki,
minty užgimk ir mirki.