Akmuo ir peilis,
Ir kraujo lašai.
Nesukurtos eilės;
Nieko neprašai.

Seniai užšalo venos,
Nejuda sustingęs liežuvis.
Dar taip neseniai gyveno,
O dabar — jau pražuvęs.

O aukos akyse dangus atsispindi,
Toks melsvas, šviesus, be debesų.
Į save traukia akmens grindys.
Ant jų — kaip kapo rūsy — vėsu.

Lėtai procesija žengia.
Blizga aukojimo peilis.
Paskutinis žvilgsnis į dangų.
Tiek visko tikėtasi. Gaila.