Pasibaigė mūšiai
Prie Alytaus ir Krūčiaus
Ir apmirė žemė ugnimi nusiaubta!
Samanojančios dirvos,
Rūdijantys kirviai,
Pelkynuose skendi dievų atjauta.

Ant išdeginto ploto,
Ant kalno kuproto
Obelėlė pražydo belapė, viena.
Ji žiedlapiais dengė
Laukus ir padangę
Ir skleidėsi daigas kraujuotam klane.

Tą praeitį mena
Paveikslas nesenas,
Kaip krito mūs broliai žiedais obelies.
Vieni gynė liaudį,
Kiti – už tai baudė
Ir neišsiugdė piliečiais šalies.

Žydėk, obelėle
Ir rudenį vėlų,
Nukloki žemelę baltaisiais žiedais!
Tesikala daigas!
Žiedais tegu skleidžias!
Kaip ta obelėlė apdegus juodai!