Poezija, kai verkia ajerai,
Saulėtekio gaisravietėj suklupę —
Poezija, kai nuprausia gerai
Rudens lietus suskeldėjusią upę,

Ar geismo širdį, šaukiančią audrų,
Arba vienatvės ašarą nubraukus —
Poezija, kai visiškai švaru
Žodžių griūty pro pragariškus plaukus,

Kurių nubraukti niekaip negali,
Nes jie kiekvieną nervą apsiviję —
Bedugnė, kvepianti šalčiu, gili —
Tiesi man, meile, savo šviesią giją.

Esi arti, arti taip tobulai —
Tave įkūnija lietus atplaukęs,
Tolybę skaidrią tapantys laivai,
Vienatvės vėjų pilnas žalias laukas.

Poezija, kai verkia ajerai...