Naktiniai drugiai barbena į langą, į širdį —
Nebedaug liko laukti, drugeliai miršta, bet girdi.
Nušluostau ašaras, knygas dulkėtas
Ir užsnūstu mintim, jau šimtąkart girdėtom.

Jos vis dar virpa man viduj, nors nebejaunos.
Kaip tie drugiai naktiniai — dėl tolimos žvaigždės į viską spjauna.
O aš drebu, bet nebijau, ir man nešalta —
Čia tas svaigus vidinis virpesys juk kaltas.

Ir tyli mano lūpos, nors ten, viduj, jos girdi
Paslaptis, kuriom turės naktiniai drugiai mirti.
Jie greit išeis, o aš pasiliksiu toliau virpėti —
Kol šiltas kraujas mano kūne ims ir vėl tekėti.