Į mano didelį laukimą tu ateik
pasaulio sopulio žiedų raškyti
ir ašaroj lelijos tu apsvaik,
kol saulės spinduliai dar nenuvytę.

Kol vakaras dar tik žarom liepsnoja,
kol Vakarinė dega ilgesiu skliautuos,
kol šaltos rasos mano baltas kojas
mazgoja savo krištolo delnuos.

Mes brisime rugių auksinėn jūron
rūkų laivais delčion išplaukt,
kai žvaigždės į laukus sužiūra
ir nenustoja niekad laukt.

Mes plauksime sidabro burėm
į tolimus pasaulius ir žvaigždes,
kur Viešpats, amžių ugnį kūręs,
jos kibirkštį krūtinėj mums uždegs.