Šventą pavasarį – po Valentino  
Tėvai gėrė mėtų arbatą
ir šoko valsą.
Apsukę ratą
pajuto: galva apsisuko,  
dangaus jėga mėto —
ir krito į žibuoklėm kvepiančią lovą
linksmi, laimingi, pailsę...

Kitą rytą jie kėlėsi vėliau,
buvo gražiai ir keistai susivėlę,
valgė sūrį ir karamelę.
Išgėrę meile kvepiančią kavą,
ilgai mįslingai tylėjo
ir į darbą vėlavo.

Laiku atėjo pavasaris,
žydėjo obelys, braškės, gėlės.
Grįžę gandrai ant stogo
džiugiai kleketavo
lyg kviestų stebėti dangų:
jis tavo, jis tavo,
jis tuoj bus tavo...

Vėliau tapo karšta,
kažkas iš oro spaudė naudos vašką
toli, bet ruduo viską sustatė į vietas —
vietoj klaustuko padėjo tašką.
Mama kasdien storėjo,
o Tėtis iš jaudulio sublogo,
kai gandrai linksmai žiūrėjo  
į mūsų namo stogą.