It medžio šaknys tavo buvę metai,
iš jų iškyla esatis nauja,
tava šviesa, tava tiesa, Tėvyne, matos,
kai žengiam mes per laikmarių bangas.

Mes kylam tiesūs, šviesūs ir laimingi,
žvilgsniu pasėmę saulės spindulių,
iš laiko jūros dabartin įžengiam
ir nešam amžių šviesą ant pečių.

Vienu ypu įžiebę naują žvaigždę,
kitu — suteikę jai nemarią būtį,
ją Lietuva visi balsu pašaukę
išvesim į pasaulį amžius būti.

Tavieji rūmai ne nuo aukso švyti,
karūnos tavo Dievo dovanotos,
ir tavo žemės lig pasaulio krašto plyti,
dvasia ir lūpom mūsų nužegnotos.