Sumigo šiurėse kamanės,
dar nepajuodo pumpurai.
„Ar prinokinsi šiek tiek grožio,
kol dar besitęsia žaliavimas?“ —
giliau į žievę lenda vabalai —
neatsivers, nors kalbinsiu, neatsivers.

Čiuožikai dar pasklidę ant vandens.
Lapai švelniai šiurenami.
Dvelksmas išsineša spalvas —
beveik matau tą vėjo moterį,
besėdinčią viršūnėj medžio.
Švytėdama ištirpsta žaluma,
kas daro Ją chartreuse.

Daug prilašnojo saulės.
Gelsva po kojom — nenudžiūvo
žiedadulkių takeliai.
Aš irgi noriu būt klevu —
žaismingai atsišauktų
paukščiai ir šiurenimas.
Galbūt aš iki šiol norėjau draugo.