Vėl sapnavau tave.

Ėjai basa suskirdusiom kojom
Per šalnotą žolę
Į mūsų mažą
Bendrabučio kambarėlį.

Prie laukujų durų stovėjo
Pragertu veidu žmogysta,
Gašliai žiūrėjo į tave.
Pamerkė akį, pasilabino.
Šyptelėjai, atsakei.

Aš tau atleidau.

Sėdėjai ant vienintelės
Mūsų kėdės,
Valgei duonos gabalėlius,
Sumestus
Į pasaldintą vandenį.

Žiūrėjai kažkur tolyn
Pro mane.
Verkei.
Ašaras šluosteisi į vienintelės
Nuskalbtos suknelės rankovę —
Man reikia daugiau...

Atleisk,
Tai tik sapnas,
Blogas sapnas —
Aš negaliu duoti daugiau.

Tu neatleidai.

Skaudėjo —
Paleisk mane.

Ar aš tikrai to noriu?..