Man kartais atrodo pasaulis toks keistas:
Baltais neregiais dangum debesys plaukia
Ir jiems nebaisu, kadangi jiems leista
Kaskart užsidėti baltesnę dar kaukę.

Tačiau jų šešėliai po žemę vis braido
Ir tujina akmenį, juodina medį,
Ir paliečia pirštais tą tikrąjį veidą,
Net jeigu tu niekad jiems šito neleidi.

Tik vakarui baigiantis rūpesčiai baigias –
Tyra tuštuma – ji priglaudžia, sušildo,
Nes žėri danguj ryškios mirksinčios snaigės –
Akių žiburiai viršum Viešpaties tilto...