Kai žodis kliudo tavo sielos kampą,
Improvizuoji... ir iš menko nieko,
Jis netikėtu vaidmeniu jau tampa,
Kuris – man skaudų įspaudą palieka.

Vienodos rolės juk turėt negalim.
Ją vaidinai vėl tu... O aš galvojau –
Pro neužtrauktą uždangos kraštelį,
Juk buvo matančių ir melo kojas...