Sulaukiau
ryto paukščio...
Ačiū!
Tai – mano
geidžiamiausias
svečias...
po juodo
nerimo nakties
taip trokštu
spindulio vilties!

***
Dar akys merkias,
apsiblausęs žvilgsnis,
ant šonų vartos
žiovulys slapčia,
tik mintys karčios
erzina lyg triukšmas,
nes vėl tokia
apniukusi diena,
nors kvapą gniaužia
miesto tvankuma.

***
Vaškuolė rytą
stiepias uoliai –
jos ūgiai –
lapais blizgančiais
linksmai
nuo saulės spindulio
pražysta
po šitiek metų
laukus –
nelauktai.

***
Kai kūnas kenčia
kaustomas klastos –
tos pasalūnės,
laiko grobio alkanos,
esi tik vergas,
juodo skausmo vertas,
ir nežinai, kada
naktis užklos,
tik byra rožinis
sukepusiųjų lūpų...
akla viltis
prie slenksčio
jau suklupo.