Marso kronikos kol kas nekeičia pavadinimo
Kitą dieną netoli Mažojo princo, bet atokiau, pritūpė katė. Paprasčiausia raina katytė. Pritūpė ir net nesiteikė pažvelgti į berniuką, tartum jo čia nebūtų arba ji jo nepamatė. Tartum ji kasdien ateina čia šiaip sau patupėti.
— Kodėl tu ne lapė? — neiškentė Princas.
— Nes aš esu iš kačių šeimos. Mūsų šeimoje yra liūtai ir tigrai, bet aš tik katė, — lėtai dėstė atvykėlė. — Lapės yra iš šuninių šeimos. Šunys labai kvaili ir jie man nepatinka. Juos gali bet kas prisijaukinti. Kačių ne.
— O kodėl?
— Todėl, kad mes labiau už viską mylime laisvę.
— Tai kam tada tu man reikalinga? — paklause Mažasis Princas.
— Kad visada trokštum to, ko negali turėti, — ir prigulė. Iš pasitenkinimo užmerkė akis.
Gulėjo nekreipdama dėmesio į berniuką, kol galų gale ir jis atsisėdo ant grunto, atsukęs katei nugarą. Taip jie prabuvo tylomis visą dieną.
Vakarop katė išrietė savo žavingą siluetą ir prieš nueidama paklausė:
— O ką tu myli už viską labiausiai?
— Draugystę, — negalvojęs atsakė Princas.
— Kaip kvaila, — sumurkė rainoji ir koja už kojos nutipeno į kitą planetos pusę.