Stovėdama kelkraštyje,
Jaučiu, kaip šalčio krislas
Nukrenta ant mano delnų,
Pašiurpstančia oda slysta
Į kaklą, blauzdas, svajones.

Plaučius užlieja vėsa,
Kuri savo stebuklingais
Lazdelių galais orą
Verčia plunksnom,
Kutenančiom vidų.

Kai slepiuosi tyloje,
Užuolaidos pradeda
Laukti lengvais žingsniais
Grūdėtu žvyrkeliu
Atskubančios dienos.

O aš skandinu save
Pavienių paukščių čiulbesy.