Išėjo ji, širdis, į Lietuvą –
Ten jos dalia.
Pasakė, kad mylės.
Ir kai rytais dangaus paletėje
Aušros dažai akis suvilgo,
Kai į krūtinę
iš tenai susigeria šviesa,
Žinau – laiminga,
Džiaugiasi širdis.

Ir aš laimingas.
Bučiuoju ją žodžiu,
Bučiuoju mintimis,
Girdėdamas ten paukštį
sidabrinį giedant.
Ir man atrodo,
Kad akių tinklainėse regiu
Gražiausią parašą:
„Pabūk ir tu
Nors valandai
Vergu širdies poetės“.

Bet argi aš ne toks esu?