Dangus nuleido mantiją lig žemės
Ir lyg spalvoto stiklo ąsotėlis
Sudužęs į šukes, sukibęs kekėm,
Apkaišė pievą, vandenį, net smėlį.

Spalvojas žemė, nuostabiai spalvojas.
Kiekvienas žiedas tarsi atradimas.
Brendu per pievą, jie bučiuoja kojas.
Gėlių kalba dainuoti siela ima.

Ir skleidžiasi jų žiedlapiai rasoti
Kažkur giliai giliai manoj krūtinėj,
Lyg debesies sparnais imu plasnoti
Dangaus erdvėj bekraštėj, begalinėj.