O vakaras vėl verkia lietumi
Ir saulės spindulėlio nematyti.
Man kelią perbėgo katė riebi,
Jos akys tamsoje ugnim sušvito.

Ar mano dienos reikalingos kam?
Galbūt kažkam parūpo mano naktys?
Išdalinu, kaip saldainius vaikam,
Akimirkas, kurių galiu netekti.

Nuseksiu katę nebyliu žvilgsniu -
Šįvakar už mane ji laimingesnė,
Tokių akių, kaip ji, aš neturiu,
Su jom, ko gero, būčiau įžvalgesnė.

Matyčiau savo kelią tamsoje
Ir rasčiau išeitį kiekvieną kartą,
Kai vakarai, išmirkę lietuje,
Graudena, kad niekuo tikėt neverta.

Šis vakaras vėl verkia lietumi
Ir sutemos iš lėto glosto veidą.
Ant kelių murkia man katė riebi,
Ją į namus ir širdį įsileidau...