Mano dienos

Net suvokt nesmagu,
bet yra, kaip yra —
savęs neturiu.
Vėl atėjus diena
vedžioja kelias, kur jai reikia,
kalba medžiais, paukščiais ir vėjais.
Nežinau, kuo palaimins, paguos.
Mano dienos — tik regis, kad mano:
iš pavasario sugužėjo į vasarą
ir lesina atmintį prisiminimais,
o perkūnas žaibais skaldo dangų
ir užgula lyti lietus...
Net šunys aploja, įkritę į mano dienas,
o būna — ir žmonės, kaip šunys:
loja jie,
loju aš.