Dovanoki man už nepadorų gestą,
Už didžiai malonų žodį neatleiski,
Neilgai tetruko dviskiemenis „presto“,
Vangiai ištartas mėgėjo meistro.

Žiba pirštai, laikantys plaktuką.
Gal suveiksi saulę man šįvakar?
Aš žinau, jog klausti šitaip buka,
Jau nuo meilės smegenys apakę.

Dar žinau, kad niekad nesišypso
Katinai benamiai iš kaimyno kiemo.
Akys liūdnos — mistiškos elipsės,
Ūsai — vis nedžiūvantys nuo pieno.

Velniai griebtų, kaip gi aš paklydau
Savo proto gijų labirinte!
Išėjau sau vienas, be palydos,
Tad vienam bus lemta ir pradingti.