Byra slyvos ir suneša krantą,
Ryto vaizdas plaukia iš lėto.
Be tavęs neišmokau gyventi.
Ievom kvepiančios tavo pėdos.

Ar dar pameni vasarą mūsų,
Kai link upės bridom per smilgas?
Nežinau, ar kada dar būsiu,
Kai buvau aš tada laiminga.

Čiuopiau rankomis veidą švelnų,
Taip gražiai žvaigždėmis nulijo,
Kai sūpavos ant mano delno,
Išrasojusios dvi lelijos.

Nors vėlu, bet visai nešalta,
Vėjo šuorai glamonėm virto.
Dobilai ir ramunės baltos,
Jie mylavosi mums tarp pirštų.

Ajerai rasomis sužibo,
Mėnesiena išbalino upę.
Kaip paliesti man tolstančią ribą,
Kuri taip neseniai nutrūko.

Buvo sapnas, kažkas pažadino,
Ant saulėtekio bučinio slysteliu.
Tamsuma jau seniai negąsdina,
Kai Dangus toks gilus ir didelis.