Kai išauga sparnai,
Kilt ir skrist privalai.    
Palieki tu namus,
Nors labai neramus.
Kelias veda tolyn,
Nežinion, ateitin.
Taip užauga vaikai...
Nieko jiems nesakai,
Tik širdis nerami –  
Lydi juos viltimi:
Kaip įveiks sunkumus
Jie, palikę namus?
Rodos, bėgtum padėt
Jiems kliūtis nugalėt.
Bet pakilt negali –
Stovi savo kely...
Lekia laikas spėrus,
Grįžta jie į namus.
Jau suaugę, kiti,
Bet tokie nekalti
Tavo gražūs vaikai.
Nieko jiems nesakai,
Tik žvilgsniu juos lydi,
O graudumas širdy –
Ašarėlę brauki,
Nesuklupti linki...