Tik nebarki, prašau,
                   kad rugsėjis
Nusileido ant pievų
                           žalių.
Baigias mūsų gyvenimo
                               sėjos,
Apgaubta vėlei
                     aš
                           sutemų.

Gal pažvelk atidžiau –
                    šviesus rytas,
Nusipurtęs naktužės
                           tamsios,
Beria auksą. Vaizdai
                         nematyti
Išsirąžo
             nuo ryto
                        rasos.

Taip graudu, lyg tai
                    draugą lydėtum
Krištolinėn erdvėn,
                          nebūtin.  
Plaukia, plaukia rugsėjis
                                 iš lėto,
Pamaitindamas
               žemę
                         viltim.

Tik nebarki manęs...
                         Bėga metai,
Nuliepsnoja prigesus  
                           ugnis.
Lieka rytas gaivus.
                        Ir verpetai,
Paskandinę jausmus,
                             nebegrįš.