Kova
Neužteko dvasios
atremti puolimą.
Palikta vaikystė
klykė plėšoma vėjo.
Nieko neliko,
net šėlstančio skausmo
Tik tuštuma,
pavergta po kovos.
Pralėkę jutimai
išblėso, įkaitę
Nuo minų
sprogimų kurčių.
Ir liko vienatvė,
svyruoti ant medžių
Kaip pažadas
lapų žalių...