Svaigiom punktyro linijom
Brauki plonytį pirštą,
Randi ten vardą minimą,
Seniai žmonių užmirštą.

Kodėl užmirštą? Nes tokių nebuvo
Herojų vandenų akim.
Šitie seniai po žemėm puvo,
Atgulę svetima mirtim.

Kodėl gi svetima? — paklausi.
Savų kovoj nieks neskaičiuoja,
Plika akim štai nepagausi,
Ar priešas, ar gentainis moja.

Stebi, kaip byra dulkių sluoksniai
Užvertus seną tėčio knygą.
Keli nuo stalo pradžiamokslį —
Skaitysi šių dienų tikybą...