Lietus, bučiuojantis tavo veidą,
Ritas per širdį į sielą gilyn.
Minutės slenkančios laiko verpetuose
Juokiasi, bėga per ranką žemyn.

Guli žalioj žolėje,
Įbedęs tuščią žvilgsnį aukštyn.
Išdegintas pienės pūkas maišosi
Vis su mintim.

Sulytos lietaus tavo lūpos
Bando ištarti žodžius,
Bet jie išdrikę rangos
Ir dūžta kaip stiklas trapus.

Ir tai tik minutė silpnumo,
Dabar jau ir pats tai žinai,
Nes žodžiai kaip stiklas dūžta,
Ir nieks neišgirs jų visai.

Lietus, bučiuojantis tavo veidą,
Ritas per širdį į sielą gilyn.
Minutės slenkančios laiko verpetuose
Juokiasi, bėga per ranką žemyn.