Apie atlaidus ir naktį į juos

Kai rausva šviesa krito ant plytelių,                    
Mintys ir svajonės mane maudė,                              
Pagalvėje liko susigėrusių
Ir susisukusių aidų ritės.

Ir plėšėsi kalendoriaus lapelis        
Taip, kaip ir kiekvieną mano naktį,    
Žinojau: plazdėjimu paukščiai apvilks
Vėl rytą kauliuke iškritusį.


Mes kėlėmės ir važiavom į Dievą,
Bet jo nepajutom, nes rankiniai
Laikrodžiai braukė per nenuvaldomą
Juodų blakstienų išlinkį. Kvailai

Laukėm pabaigos. O rausvų vakaro
Šviesų atspindžiai jau buvo spėję
Susirinkti save, kol nepradėjo
Saulė vėl kilti į naują kelią.