O Hadas? Aš paklausiu.
Dar gyvas? Kaip jis laikos?
Gal keista, bet ne ausį
Užgauna liūdnos gaidos.

Užgauna širdį, taip, tikrai,
Kairiojoj kūno pusėj,
Kur gal visai dar neseniai
Kažkas gal buvo mūsų.

Gal vaisius, gal gėlė, gal vėjas
Tūnojo ten neliestas laiko,
Bet kaip žinot, jei neturėjai
Vilties gyvent ir būti — štai ko.

Parklupti, melstis, verkti, rėkti
Nesugebėsiu to, atleisk,
Man daug brangiau Tave turėti
Po ryto saulės bučiniais.