Kaip apsunksta žingsniai
iš namų pasukus!
Kerta skausmo žaibas,
žvilgsnį temdo rūkas.
Žiū – virš žilo sodo
sklando paukščiai baugštūs,
tai – nuvytę mintys
vakaro sulaukus.
Sėlina šešėliai
nemigos nakties...
Kad žydėta – būta,
nieks nepatikės.