Kokia tamsi naktis, nė žiburėlio...
Į kelią išėjai – nepasiklysk!
Tankmėj paslėpsiu baltą rūko gėlę,                
Žvaigždes į plaukus žers pati naktis.

Atsargiai lašą nuo žolyno skyniau,      
Kol nesudužo tau skubu atnešt,
Iš pilnaties monetų sidabrinių
Žymiu jau kelkraščių tikslias ribas.

Takai takeliai kryžkelėm žymėti,
Kurie sutiks ir netgi palydės,                              
Tebūna lygūs – ne klasta duobėti
Ligi vienintelės ilgai lauktos vilties.                    

Kada paraus šermukšnių gausios kekės,
Ir vėl šerkšnu pražys laukinė obelis,
Jau būsiu viską, mielas, tau pasakius
Tik tu, sutikęs meilę, nepaklysk!