Vaiskių kanjonų pakylėta, trapiais puantais liuoksinti tolyn. Nesigręžk į mane, aš už stiklo, visuotinai vargdienis.
Nedrįstu kelti rankų. Taptų per daug lengva išmojus klaikų ilgesį. Buvau beprotis, dabar tik pusiau pamišęs...
Tai tik dabar pabiro snaigių puokštėm, tik dabar panorau tapti tavu užnugariu.
Nors ką aš čia šneku, juk jau seniai nebegirdi, pasigriebusi laimės ranką, ir nutaisiusi kažin kaip neprotingą miną. Belieka guostis migdolų arbata.
Kaip čia taip, dar prie to paties lango pažįstami, o štai jau nedraugai. Žiūrėk, netapk kalno maistu.
Aš dar kantriai laukiu savo laimės, kuri išėjo cigarečių pakelio...