Vienas kito vaikystėj vis vengėm.
Ėjom, bėgom skirtingais keliais.
Tu į pietus – kur debesys dengė
Juodus kalnus sniegynais baltais.

Aš patraukiau į šiaurę – ledynai
Aižė, degė pašvaiste ryškia.
Šaukė mintys tave net užkimę,
Bet netirpo būties valanda.

Tu rašei man – koksai tu laimingas.
Mano laiškas švytėjo džiaugsmu.
Mūsų uosis šnarėjo palinkęs
Ir stebėjos širdžių naivumu.

Kaip ilgai šitaip žaisti mes galim?
Metai bėga, keliai netikri
Raitės, raitės... kol sujungė vėlei
Juostą žiedo. Dabar negali

Bėgt nuo taško, kur vėl susitikom.
Žemė sukas ir sukas tyli.
Kiek kelionių skirtingų mums liko?
Ką likimas mums skirs ateity?