Iš slėpinio laiko, iš žodžių vienystės,
iš vėjo dvelkimo švelnaus
kažkas jau į tavo buvimą atklysta
ir tyliai kaip saulė priglaus.

Kažkas patylės tarsi paukštis nurimęs,
kažkas uždainuos, užgiedos,
kažkas šitai žemei lyg tik ką užgimęs
pabus iki saulės laidos.

kol lemta dar žengti per žemę lyg vaikui,
kol lemta dar plaktis drugiu,
kol tavo buvimą už rankos lyg laiko,
kol viskas lyg šukės trapu.

Kartu dar, kol deganti saulė,
kol mėnuo, kol žvaigždės, dangus,
kol nesam dar dulkės pasauly,
kol mirksnis gyvybės svaigus.