Po laikrodžio dūžiais vaikai
Sekundę lyg kamuolį spardo –
Nuo šūksnių vilnija laukai,
Ir miškas atsiliepia aidu.

Supjausto, iškraipo žodžius –
Galūnės (tik jos!) pasilieka...
Todėl aš šiandien negirdžiu,
Kaip kojomis mindžioju sniegą,

Kaip čeža pernykštė žolė,
Kaip akmenį batai paliečia...
............................................

Apsisuka laiko strėlė,
Ir prisuka laikrodį tėčiai.
Negirdi jo dūžių vaikai –
Sekundę lyg kamuolį spardo...