Šią naktį žiedlapiais pasnigo
baltais minkštais kaip gulbės pūkas
stovėjo visą naktį mano siela po medžiu
kol išsisklaidė rytmetinis rūkas
užsnigo žiedlapiais mane
tapau gal angelu,gal paukščiu
ir nesinori grįžti į save
nes siela nebebijo aukščio
toks trumpas tas žydėjimas
lyg nebaigta daina
šventumo pilnas ir ramybės
lyg stiklo indas
siela meilės sklidina
krentu su žiedlapiais kartu
išsivadavęs iš beprasmės kasdienybės