Kai geriasi dangus pro lūpų odą,
Išblyškusiu žingsniu matuoji kryžkeles,
Paklydus traukinių rauda tave išduoda,
Taip gelia tiktai tiems, kurie negrįžta.

Kurie nesuserga lietum, tik duria delną
Įstrigus linija į vieną linkio nuotolį,
Galiukais pirštų užsimerkia švelniai
Pūkuoti vakaro dangaus kartotiniai.

Ir užpučia žodžius, nutildo taikinius,
Žvaigždžių geltonį steriliai užpusto,
Kol  šaukia traukiniai, kol skaudžiai laikina
Save lig dugno perskeltą pajusti.

Ir sukeistuos riboženklių atstumuose
Migdyti boružes taškuotais pirštų yriais,
Tai ne lietus, juk mudviem šitaip būna,
Kai stovim po dangum lengvi ir birūs.