Vyšnių nuometo skiautės ant žemės,
Lapų šilkas per naktį nuaustas.
Grūdas daigą gimdydamas stena,
Po akmens nejautra pats prispaustas.

Trys gegutės viena kitą mėgdžioja,
Apie ilgą amželį meluodamos.
Iki svaigulio kvepiančios prieblandos
Užsimiršti, užmigti neduoda.

Realybė lyg dyvinas sapnas
Alei vieną kaip žaibas praskrodžianti,
Net akylas joje tartum aklas
Atsitrenkia į žydinčią obelį.

Byra skiautėmis tirštas žydėjimas,
Atidangsto užuomazgas vaisių.
Nors pavasaris tavo praėjo,
Kažkodėl nevalingai šypsaisi —

Kai jutimai iš sklidino glėbio
Tavo vardą kartodami ritasi,
Ne vargsti — lengvabūdiškai lėbauji
Ir netrokšti gyvenimo kito.