Kam akmeniu virtai, dainų mergaite mano,
Ko taip sužvarbus ir tyli tyli?
Tiktai pažvelk, kaip medžiai sužaliavo,
Ir krykščia antys Kauno tvenkiny.

Gerai nors tiek – maži balandžiai guodžia,
Burkuoja už tave širdies dainas,
Bet jų negirdi dzūkų krašto sodžiai,
Rodos, tušti paliko be tavęs.

Sunku suprast, kaip rankos ir supynė
Iš smėlio ir vandens ilgas kasas.
Gal meilės burtų tikrą eleksyrą
Padėjo skulptoriui kažkas atrast.

Kam akmeniu virtai, dainų mergaite mano,
Pabusk, kaip bunda gėlės po žiemos,
Kad parkas neštų švelnią dainą tavo,
Pakilusią nuo žemės Dainavos.