Maudos žemė krintančiuos žieduos,
Vėl kažkas kažką ramiai išduos.
Apkabink dar, kol delnai šilti,
Mes — turbūt — dėl nieko nekalti...

Nebūties nuogumas toks ramus,
„Tėve mūsų“ juk dar ne už mus.
Dar duonelė, dėkui, nekarti,
Žodžiai ne visi dar ištarti.

Neša mus srovė sparti, greita,
Dar pabūk, dar pasėdėk greta,
Ir paslėpkim ašarą žieduos —
Žemė mūsų niekad neišduos...