Ne viską tirpdo ilgatis...
Nors pažadas tebuvo dūlantis,
Tikėjom – būsim sudėtis,
Išbuvę jutom – ji atspurusi...

Nepamiršau to miesto aš,
Kuris jaunystę pasisavino.
Ar žingsniai dar matuos gatves,
Jei pasikvies tavasis nerimas?

Po langu rymo jau naktis –
Stropioji praeities adytoja,
Sudaigsto, suveria viltis...
Kad sielon duria – net neįtaria.