Šis pavasaris kupinas nerimo, —
Kiek žydėjimo, džiugesio, siausmo!
Lyg ant smilgos akimirkas veriame. —
Ar išsaugosim tai, kas gražiausia?              

Skuba rytas ir pameta ašarą.
Vyšnios šaką gegužyje užmerkia.
Ji išauga į nuostabią pasaką,
O mergaitės pavirsta ten gulbėmis.

Kai rytais meiliai saulė joms lenkiasi,
Vakarėjant pavirsta jos vizijom.
Prisipildo krūtinėje skambesio
Visi paukščiai tarytum pamišėliai.

Vėl lekuoja paskliautėje debesys, —
Nesusemti dienų išbyrėjusių.
Tirštas rūkas iš ežero keliasi
Ir išsineša vakar žydėjusius.