Aš norėčiau grąžinti budėjimus
Ir lengvus tarsi žiedlapiai bučinius.
Tu paguodi, jog tam čia atėjome,
Meilės šviesą tolyn kad nusiųstume.
Jos kryptis prisitaiko prie laiko -  
Į rytojaus miglojančias tolumas.
Dovanojamas dvasinis kraitis -
Ne aukojamas ir neparduodamas.
Švelniai stumteli:\"Eik, tavęs laukia.\"
O koks šventas tasai supratimas!
Negrabiai glostau žilstančius plaukus
Ir droviuosi tave sugraudinus.
Juk atstumas tarp mūsų - ne myliomis,
Tai bemintis, bejausmis tylėjimas.
Ar sakiau tau, mamule, kad myliu
Už ilgesnį, nei amžius, budėjimą,
Už lengvus tarsi žiedlapiai bučinius,
Rupią riekę, šeimynai dalijamą?
Aš norėčiau kaip tu tokia būti -
Savo vaiką mylėti be išlygų.