Vienišos praeitys
Laiku nebetikinčios
Kabinasi man už nagų,

Stiebiasi kraitis
Į viršų lekiančios
Pavasario kregždės sparnu.

Suvytę gyvenimai
Pavirto į kompostą
Kiek begirdėjo maldų,

Fronto kareivis
Į Dievą nutolsta
Tik dėl savo žaizdų.

Niekad nežinojau,
Kad giedrą iškviesti
Užtenka vien tik ledų.

Ledų su ta,
Kuri nusišypso,
Kai pašaukiu ją vardu.
---------------------------
Kiek benutoltų tavo gyvenimas
Į girią beržų vienišų,
Juos apkabinti tau trukdo tik nerimas,
Kad jie neatsakys tuo pačiu.

...Pamilti ne taip ir baisu...