Ak, vienišas liūdnų dienų praeivi,
Kur liko tavo pėdos? Kas jas matė?
Likimas tartum gluosnis kreivas,
Kuris lapus, lyg šypsenas nukratė –

Tu negirdėjai žodžių pučiant vėjui
Nesušilai, kai saulė lietė,
Tiktai į tuščią kambarį parėjęs
Į sapno viziją nirai iš lėto.

Tačiau naktis nesuteikė žvalumo –
Šalia nėra, kas širdį glosto
Ir trupa svajos – ištuštėję rūmai,
Nes princas liks karaliumi be sosto.
............................................................

Už lango mėnuo vėl tyliai poteriaus,
Kol aušrinė į dangų ateis.
Vis dar myli vienintelę moterį –
Tą, kurios niekada nematei...