Pro medžių tankmę veržias ne ugnis —
Švelnus raudonis prie savęs vilioja.
Iškilusi Raudondvario pilis
Atbėgančiam Nevėžiui, rodos, moja.

Pakilo jis, tik nepasiekt gražuolės —
Ant aukšto kalno stovi išdidi.
Senolis stengiasi, plačiai banguoja,
Bet gena bėgt tolyn keliai kiti.

Kiti keliai, kiti likimai šaukia,
Tiktai akimirka sustingusi graži:
Nuskendusiom lankom Nevėžis plaukia...
Pilies šešėlis skęsta vandeny.

Ir taip kasmet.
Palikusios krantus pakyla vilnys,
Jas švelniai glosto ievos šakomis,
Pavasario jėgos ir šėlsmo pilnas
Nevėžis teka pro senas pilis.