Kai tirpsta sniegas sulaukėjęs
Ir akmenys apnuogintais sparnais
Ant skardžių sutupia, o susižeidęs vėjas
Į medžių rūką šnabžda — lauk, ateis

Jis, įsisupęs į pavasario dvelkimą,
Į upelius virš ilgesio sparnų --
Rašau eilėraštį aš tau, ir metai tirpti ima --
Prieš laiko svertus skardžiais nueinu,

Kur mūsų pėdos gyvos dar ant sniego,
Ant apsnigto akmens, ant debesų --
Tie metai tik pro medžių šerdis bėgo,
Kad mūsų meilei liktų taip šviesu,

Kai tirpsta sniegas sulaukėjęs...