Atsidaviau sielai ir nežiniai —
Taip viskas nuščiuvo — klausausi,
Kaip vėjo alsavimu nešinas
Ratus suka mylimas paukštis.

Dangus įsigėrė į vidų —
Ten plauko balti debesėliai.
Mažylis amūras praskrido,
Pamojęs lanku Saulės gėlei.

Taip rymau — danguj ir ant žemės
Pavasario klegesiui virpant,
Jaučiuos vėl jauna kaip piemenė,
Nors bąla plaukai tarsi smilgos

Nuo skausmo, kančių išgyventų,
Nuo gėlos, širdin įsigėrusios.
Tačiau šią akimirką šventą
Jaučiuos tarsi feniksas kėlusi

Naujam įkvėpimui gyventi,
Naujam panirimui į gylį.
Tikiu, kad gyvenimas — šventė!
Tikiu ir gyvenimą myliu.